Ses. Ona VITKAUSKAITĖ MVS
Vieną šaltą rytą katedroje kunigas, komentuodamas vyno padauginimą Kanos vestuvėse, pasakė: „Žmonės kartais piktinasi, kad Biblijoje daug karų ir žudynių, bet nepastebi, kad ten dar daugiau vestuvių ir vyno.“ Žmonija prasideda, galima sakyti, vestuvėmis Edeno sode, kai sukuriamas žmogus ir jo žmona. Ir vos tik jie susitiko, vos apžiūrėjo nuostabius naujus namus, juodu ištiko krizė – padarė nuodėmę, kuri sukėlė netvarką, kaip atspindi šie Viešpaties žodžiai moteriai: „Skausme gimdysi vaikus, – bet aistringai geisi savo vyro, o jis tave valdys“ (Pr 3, 16). Tad šeimos krizė visuomet yra teologinė, t. y. ir Dievo, problema.
Ir tai gerai, nes tada Dievas nepalieka žmonių bėdoje. Jis visuomet turi užantyje ką nors nauja – dažniausiai pažadą, žadantį išeitį, išgelbėjimą. Ir visada Jis taip, ir šiandien. Adomas su Ieva gavo pažadą, jog bus kita Moteris, kuri sutrupins juos apgavusio šėtono galvą. Bus ir naujas Adomas. Tai ir mus gydantis pažadas, jau įvykęs Nazarete ir dar tebesiskleidžiąs kiekvieno mūsų nazaretuose.
Biblijos Dievas apsireiškia kaip istorijos Viešpats. Kartais sunku pastebėti, kaip Jis veikia istorijoje, ir būtent todėl, kad veikia per šeimą ir jos santykius. Mesijas – laukiamas karžygys – tyliai gimsta šeimoje. Tiesa, gerokai sukrėsdamas pačią šeimą (visada taip būna – kai Dievas įsiterpia su savo užmoju, ramybės nelauk). Pavyzdžiui, Abraomo šeimą Dievas pakviečia į kelionę – su žmona, vaikais ir turtais nežinia kur: „Kur parodysiu.“ „Cha!“ – greičiausiai mestelėjo Sara, bet ką darys! Abiem atvejais prasidėjo nauja istorija. Su Jėzaus gimimu net laikas išseko – teko skaičiuoti iš naujo.
Abraomas ir Sara neturėjo vaikų. Biblijoje vaikai – Dievo palaimos ženklas. Moterys nevaisingumą išgyvendavo kaip Dievo apleidimą. Sakysite, kad kiekviena moteris tokioje situacijoje panašiai jaučiasi? Galbūt, bet tais laikais tai buvo ir socialinė stigma. Abraomui skundžiantis, Dievas pažada: „Pažvelk į dangų ir suskaičiuok žvaigždes <...>. Tokie gausūs bus tavo palikuonys“ (Pr 15, 5). Tačiau viltis pažadu sunku, ir jie abu neištveria: pasinaudoja tuometiniu papročiu pradėti su tarnaite vaiką, kuris taptų jų sūnumi (plg. Pr 16, 2 ir t.). Galime tuo bodėtis, tačiau šiuolaikinių analogijų netrūksta.
Galiausiai, Viešpats užsuka pas Abraomą tarsi trys vyrai ir patvirtina pažadą. Sara juokiasi iš Dievo pažadų: „Po to, kai nuvytau, negi patirsiu džiaugsmą?“ (Pr 18, 12). Tačiau Dievas juokiasi paskutinis, nes jam nėra negalimų dalykų. Ji susilaukė sūnaus Izaoko, kurio vardas ir reiškia: „Ji juokiasi.“ Ir kas dabar suskaičiuos Abraomo vaikus? Iš to aišku, kad Dievas kiekvienai šeimai turi pažadą ir planą, pranokstantį jo ir jos troškimus ir jųdviejų galimybes.
Kita istorija. Izaokas susilaukia dvynių, kurie rungtyniauja jau įsčiose. Berniukai! Kaip ir normalu. Mamos, sakoma, myli vaikus vienodai. Tačiau ne visada. Izaoko Rebeka mylėjo Jokūbą labiau nei Ezavą. Jie nebuvo identiški dvyniai, – skyrėsi charakteriai, pomėgiai ir išvaizda. Jokūbas gudruolis, meilutis. Ezavas – apžėlęs plaukais, daug negalvoja; grįžęs alkanas už lęšių lėkštę parduoda broliui savo pirmagimystės teises – atsiims, kai pavalgys. Motinėlės padedamas Jokūbas apgauna seną tėvą ir gauna pirmagimio palaiminimą. Ezavo ir Izaoko gaili visų laikų Biblijos komentatoriai, taip pat ir žydai. Ar Dievas trenkia žaibu į Jokūbą? Ne, bet jiedu grumiasi, eina imtynių. Jokūbas gauna ir Dievo palaiminimą, ir brolio atleidimą. Tačiau turi kęsti savo vaikų šunybes šeimoje. Per brolių pavydą jo jaunėlis Juozapas atsiduria vergovėje Egipte. Dievo Apvaizda nepalieka ne tik nekaltojo Juozapo, bet ir kaltųjų brolių ir vargšo jų tėvo. Viskas išeina į gera – badmečiu Juozapas jiems parūpina duonos. Tikra tiesa: Dievas myli mus tokius, kokie esame, bet labiau veikia per tuos, kurie Jo klauso ir lenda Jam į akis kaip Jokūbas.
Viena nemaloniausių – tai Loto ir jo dukterų šeimos istorija. Kai buvo sunaikinta Sodoma ir Gomora, liko gyvi tik Lotas su dukterimis. Merginoms nebuvo už ko tekėti, o Biblijoje veikia stiprus įsitikinimas: gyvybė neturi pasibaigti. Tad štai ką jos padarė: „Tą naktį juodvi nugirdė savo tėvą vynu, pirmagimė įėjo ir gulėjo su savo tėvu“ (Pr 19, 33). Tą patį padarė ir jaunesnioji. Ir ką Dievas? Gal pavertė jas druskos stulpais? Ne, iš jų kilo geroji Rūta – Dovydo močiutė. O iš Judo ir Tamaros santykio – Rūtos vyras, padorus žmogus, karaliaus Dovydo senelis.
Šios šeimos nebuvo tobulos, bet Dievas rašė ant jų tarsi ant kreivų linijų dailyraščiu. Šeima – lyg upelis: tekant skaidrėja ir valosi ir galiausiai atlieka jai skirtą vaidmenį. Gal dėl to Viešpats ir vėluoja sugrįžti (2017 metų)?
